Mike Jay "Psichonautai" | knygos apžvalga

Kaip narkotikai varė pasaulį pirmyn

Blogi įpročiai

Turiu labai blogą įprotį - kai skaitau popierines knygas, nuolatos lankstau kampukus tų vietų, kurios man pasirodė įdomios ir prie kurių norėčiau sugrįžti, pakontempliuoti, tik kad tas laikas beveik niekada neateina. Todėl nusprendžiau vien iš savanaudiškų paskatų įsivesti naują rubriką - trumpas ir subjektyvias knygų apžvalgas.

Neketinu gerai ar blogai įvertinti pačios knygos - paminėsiu tik tai, kas man pasirodė įdomu, kas sukosi galvoje valgant, sportuojant, vaikštant ir bandant užmigti. Šiandien laikas knygai “Psichonautai”, kurios kaip visada nespėjau perskaityti su pirmąja viešo susidomėjimo banga, bet ji suteikė mano gruodžio mėnesiui daugiau spalvų ir tikrai nusipelno būti permąstyta.

Eksperimentai su savimi

Kas galėjo pagalvoti, kad kažkada egzistavo narkotikų reportažo žanras. Tiesiog atsiverti rytinį laikraštį, ir ten trečiam puslapy įprastinė rubrika šiandien pasakoja: “Ėmiau 50 miligramų kokaino, efektai tokie ir tokie.” XIX a. daug mokslininkų, gydytojų ir šiaip smalsuolių bandė įvairiausias medžiagas, kurias šiuo metu vadiname bendriniu žodžiu “narkotikai”.

Eksperimentavimas su savimi buvo ne tik priimtinas, bet ir būtinas - juk kaip kitaip gali suvokti substancijos poveikį pats neišbandęs. O reportažai dažniau būdavo pateikiami romantiniu, pirmojo asmens pasakojimo stiliumi, o ne sausu ir nuasmenintu moksliniu, prie kurio esame pratę dabar.

Įdomu, kad pagrindinė kokaino vartotojų (bei nuo jo priklausomų žmonių) grupė buvo patys gydytojai bei kiti aktyvų protinį darbą dirbantys specialistai. Tie patys gydytojai vartodavo hašišą stengdamiesi priartėti prie psichinėmis ligomis sergančių savo pacientų ir geriau įsijausti į jų kailį bei būsenas.

Takoskyra tarp mokslo ir tikėjimo tuomet taip pat dar nebuvo itin griežta - tas pačias medžiagas mėgino pritaikyti tiek medicinoje, tiek nušvitimui pasiekti. Buvo visiškai normalu, kad pacientas atsibunda patyręs nirvaną po apsvaiginimo azoto suboksidu, nes tiesiog reikėjo ištraukti dantį. Nu ir mokykis dabar iš naujo gyvent - nušvitimo gi neatsikratysi, nutiko ir viskas. Tokiu būdu pradėjo vykti mano galva labai svarbus pokytis - narkotikų patirtys ėmė įgauti tam tikrą šventumo atspalvį, kurį anksčiau buvo vienvaldiškai uzurpavusi religija.

Aš pati labai prijaučiu šitam romantizuotam nusiteikimui viską perleisti per save ir tik tada daryti išvadas. Mokslo objektyvumas atneša pasauliui fantastiškus dalykus, tačiau manau, kad jis turi limitacijas, kai atsisukame į kiekvieno iš mūsų vidinį pasaulį.

Egzotika ar pažanga?

Dauguma populiariausių narkotikų neatsirado Europoje. Čia mes turėjom šunvyšnes, musmires ir durnaropes, bet reikalas panašus kaip su keiksmažodžiais - turim savo “šūdas”, “mėšlas” ir “ei, žalty”, o naudojam blet kurwa naxui. Iš tolimųjų Rytų kraštų arba Afrikos atkeliavusios medžiagos XIX a. atrodė lyg kurjerio pristatytos tiesiai iš “Tūkstančio ir vienos nakties” pasakų. Hašišas skambėjo taip pat egzotiškai kaip ir gamelanas. Nenuostabu, kad visa tai labai kaitino smalsuolių, o ypač kūrėjų vaizduotę.

Menas godžiai sėmė iš narkotikų šulinėlio. Be opijaus galimai nebūtų Picasso kubizmo, be meskalino neturėtume kai kurių ikoniškų Aldous Huxley kūrinių, o kai sekantį kartą sėdėsite filharmonijoje, pasitempę ir apsupti šventuoliškumo auros, ir klausysitės Berliozo ar Debussy, prisiminkite, kad pirmasis savo Fantastinę simfoniją parašė įkvėptas opijaus sapnų, o antrasis buvo prisiekęs absento fanas.

Įdomus narkotikų pagimdytas reiškinys buvo sinestezija - skirtingų pojūčių susijungimas ir persipynimas. Pvz., pianistas ir kompozitorius A.Scriabinas susistemino spalvines garsų išraiškas į “spalvotą klaviatūrą”. Kai apie tai skaičiau, pasijutau labai pamatyta, nes nuo vaikystės girdėdama garsus kažkur pakaušyje priskirdavau jiems spalvas. F buvo žalia, G - violetinė, B - geltona, o C - lyg rusva. Aišku, mano ir Scriabino sistemos visiškai nesutampa, išskyrus E - jo šviesiai dangiška spalva man visai tinka.

Jeigu galvojat, kad menininkai tai aišku ten visada apsitorčinę buvo, ką čia kalbėt apie juos, tai pakalbėkim apie mokslo pažangą. Apie ką labiausiai ši knyga privertė susimąstyti, tai kaip smarkiai į priekį narkotikai pavarė farmakologiją, psichologiją, anesteziją ir daugybę kitų mokslo sričių. Būtent XIX a. visi buvo kovingai nusiteikę kuo daugiau atrastų medžiagų pritaikyti mokslui bei medicinai. Kokainas iš pradžių naudotas kaip anestetikas akies operacijoms, bendrai medžiagos imtos išgauti koncentratų pavidalu, o amžiaus pabaigoje pasirodė pirmieji susintetinti vaistai.

Medžiagų paveiktų žmonių stebėjimas davė neįkainojamų įžvalgų ir psichologijos srityje, kuri dar buvo nauja ir besivystanti mokslo šaka, oficialiai atsiradusi tik XIX a. pabaigoj. Amerikiečių psichologijos pradininkas William James buvo ištikimas subjektyvios patirties šalininkas, ir savo moksliniame darbe su pacientais nemažai naudojo azoto suboksido dujų. Žodžiu, knygoje pilna gerų faktinių pavyzdžių, visų jų čia nevardinsiu - eikit skaityt patys. Bet ką norėjau pabrėžti, tai kad sunku įsivaizduoti, kaip abi šios mokslo disciplinos atrodytų, jeigu pasaulyje neegzistuotų tai, ką vadiname narkotikais.

Kaip keitėsi paradigma

Dar XVIII a. prasidėjęs individualios patirties vertinimas ir analizė buvo tik sustiprinti XIX a. romantikų judėjimo, ir įvairios narkotinės medžiagos išgyveno susidomėjimo pakilimą. Labai ilgą laiką niekas nesiėmė jų kontroliuoti ar riboti. Nusigyvenę narkomanai buvo laikomi labiau verti gailesčio, o ne bausmės. Bet atėjo XX a. amžius.

Civilizacijos švytuoklė pasisuko nuo individo prie kolektyvo. Vykstant industrializacijai įvyko labai staigus ir turbūt labai reikalingas istorijos backlash’as į visišką narkotikų tabu ir jų neigimą. Žmonės ėmė aktyviai persvarstyti, kur baigiasi asmeninė laisvė, ir kur prasideda viešasis interesas. Pvz., jeigu aš esu atostogose Balyje ir man už sienos vyksta statybos 12 val. per parą, tai kuris čia teisus - ar pikta aš, ar žmogelis, kuris tik nori užsidirbti pragyvenimui ir pamaitinti šeimą?

Tiesa, iš pradžių visi tikėjosi, kad piktnaudžiautojus sutramdys prasta viešoji nuomonė, bet pasauliui sparčiai globalėjant greitai buvo ateita prie modernios standartizuotų bausmių sistemos. Visi šie veiksniai narkotikus ilgam išstūmė į visuomenės paribius ir nusikalstamą pasaulį.

Tik maždaug 70-iais nauja pokario karta iš naujo susidomėjo narkotinių medžiagų pažadu apie nušvitimą ir išsilaisvinimą. Bet narkotikais stengėsi nebevadinti - sakė “psichodelinė patirtis” ir šis terminas daugiau ar mažiau aktualus ir šiandien, kai palengva atgimsta įvairių medžiagų tyrinėjimas, siekiant jas pritaikyti medicinoje, o ypač psichoterapijoje. Knyga “Psichonautai” leidžia pamatyti, kaip ši naujoji banga yra labiau ankstesniųjų šimtmečių tąsa, trumpam sustabdyta istorijos tėkmės, o ne kažkas naujo ir neregėto.

Alkoholis mano brolis, nikotinas vitaminas

Kai istorija galėjo pakrypti visaip, ji pakrypo būtent taip (čia jau iš Manto Adomėno knygos “Moneta ir Labirintas”. Labai šaunios dvi knygos, rekomenduoju). Galiausiai priėjau prie labiausiai ramybės man nedavusios minties, kurios šiaip knyga negvildena, tad teko pačiai pasikuisti. Kodėl būtent alkoholis ir nikotinas nėra vadinami narkotikais ir XX a. pradžioje liko nestigmatizuoti?

Kaip ir buvo galima spėti, alkoholis įvairiose kultūrose, tradicijose ir religijose sėkmingai įsitvirtinęs jau tūkstančius metų, kadaise alų ir vyną vartoti buvo saugiau, nei užterštą vandenį, o ir kunigui gi neuždrausi Kristaus kraujo gerti. Prohibicija parodė, kaip beviltiška mėginti uždrausti alkoholį.

Nikotinas vakarų pasaulyje įsigalėjo kur kas vėliau, apie XV a., kai buvo perimtas iš kolonizuotų Amerikos žemynų, ir čia turbūt reikia dėkoti marketingui, kad XX a. jis ne tik kad nebuvo uždraustas, bet atvirkščiai - populiarinamas kaip kultūros atributas, neatsiejamas nuo socializacijos, atsipalaidavimo, taip pat maišto.

O dar viena priežastis buvo sausai ekonominė - šios abi industrijos tiesiog kūrė pernelyg daug darbo vietų ir sumokėdavo valstybėms sočiai mokesčių. Kiek darbo vietų galėtų sukurti ir mokesčių sumokėti mokslininkas, laboratorijoje sintetinantis LSD? Nėra net ką lyginti. Taigi vien dėl kultūrinių ir ekonominių motyvų alkoholis bei nikotinas visada buvo ir vis dar yra matomi kaip “mažiau pavojingi”, nepaisant akivaizdžių įrodymų, kad yra priešingai. Ok, išsipykau, ačiū.

Ir ką dabar?

Daugelis XIX a. eksperimentuotojų akcentavo, kaip svarbu tinkama aplinka, tinkamas pasiruošimas, nusiteikimas, nes kitaip pasakiškas sapnas gali virsti pragaro košmaru. Taip pat svarbu ir saikas - tiems, kurie nesilaikė taisyklių, neturėjo metodų bei intencijos, dažniausiai baigdavosi prastai.

Kaip žodį “tūsinti” pakeitė žodžiai “vakarėlinti” ir “naktinėti”, taip ir narkotikų kultūra įgauna vis daugiau eterio, bet nebe kriminalų skiltyse, o šviečiamojo pobūdžio laidose bei paskaitose. Kas mane smarkiai džiugina, neslėpsiu. Pasakyti, kad kažkas yra blogai - tai nieko nepasakyti. Nepaisant kultūrinės indoktrinacijos, tokios sąvokos kaip “gerai” ar “blogai” skirtingiems individams gali reikšti milijoną skirtingų dalykų. Kuo išsamiau apie kažką kalbame, tuo daugiau šansų, kad supras ne tik Jonas, bet ir Marytė.